Straipsnio autorius Audrius MUSTEIKIS. Publikuota www.lzinios.lt, nuotrauka „Lietuvos žinių“ redakcijos.
„Jubiliejus, 50 metų, teko duoti ne vieną interviu, sukti galvą, kaip nesikartoti. Tapau reikalingas per daug“, – pakomentuoja aktorius. – Kur pažvelgsi, ten Meškauskas.
Teko rengti kūrybos vakarą Lietuvos teatro sąjungoje. Ruošėsi, vėl suko galvą ir surengė įdomų: pasakojo, bendravo, dainavo Don Kichotą, Merkucijų, Petručijų, deklamavo Hamleto monologus, tarp jų „Būti ar nebūti?“ Geras klausimas. Sukakties proga aktorius linki sau neprarasti motyvacijos eiti į sceną, būti joje, būti ne šiaip sau, kurti taip, kad ir jam, ir kitiems būtų įdomu, dar daugiau – kad lydėtų nuostaba.
Senelė būtų laiminga
D. Meškausko savastis – jaunyva išvaizda. Dabar tik plaukai žilstelėję. Akys (mėlynos), balsas ir stotas – kaip anksčiau, kaip jaunystėje. Na, beveik. Didžiulis, stulbinamas profesinis meistriškumas ne naujiena: D. Meškauskas – vienas įdomiausių dabarties aktorių. Regis, ir talentas būti padoriu, sąžiningu žmogumi išsiskleidęs visu gražumu. Aktorius sako, kad tai Oskaras Koršunovas nukrapštė ištisus arogancijos sluoksnius („jis labai mane „drožia“ dėl nekuklumo“). Priduria, kad ir studentai daro gerą įtaką. Buvę Dariaus dėstytojai prisimena jį kaip gabų, smalsų, nors pats aktorius mano buvęs gerokai įžūlus. Parodydavo etiudą ir klausdavo dėstytojos Irenos Vaišytės: „Na, kaip?“ Reikalaudavo, kad jį aptartų. Tiesa ta, kad mokyklos trejetukininkas Konservatorijoje tapo Lenino stipendininku. Siurbė į save viską kaip kempinė ir viskas jam lipo. Pabuvo kurso seniūnu, nuo to laiko į valdžią – nė už ką, į jokią. Atsakomybės slegiamas seniūnas buvo priverstas lankyti paskaitas ir pratybas, o kiti galėdavo leisti sau ir pamiegoti. „Ateidavau nepasiruošęs, – prisipažįsta aktorius. – Ir ką? Turėjau dirbti, daryti etiudus.“ Savęs išprievartavimas? Taip, bet ir improvizacijos trenažas, sceninių raumenų auginimasis. Eiti į sceną – apskritai nenatūralus dalykas, juk ten esi nuogas. Visos studijos sukasi apie tai, kaip įveikti scenos baimę. Receptas vienas – kuo geriau pasiruošti. Viskam, visada. Ir pagrindiniam vaidmeniui, ir antraplaniam, ir, tarkim, kūrybos vakarui.
Profesorės I. Vaišytės linkėjimas: „Dariau, jūs tik neprasigerkit!“ „Atrodo, jį įvykdžiau“, – sako aktorius. Senelė Marija Dauguvietytė-Budreckienė troško, kad anūkas Darius būtų dainininkas, solistas. Mylima senelė, Boriso Dauguviečio dukra, 50 metų dirbo Operos ir baleto teatre, dainavo chore, po to buvo režisieriaus padėjėja, vėliau ir nebedirbdama ten vis tiek eidavo į teatrą – išgerti kavos. Teatrinė anūko karjera prasidėjo nuo operos. „Karmen“, vaikų choras – imituodamas diskantą D. Meškauskas ir dabar padainuoja tą melodiją. Mažasis mimanso artistas apsvaigdavo rekvizito patalpose tarp daugybės stebuklingų daiktų. Taip buvo pasėta teatro bacila. Senelė būtų patenkinta, aktorius įsitikinęs, kad ji ten, kažkur aukštai, džiaugiasi: anūkas dainuoja, puikiai tą daro, buvo nuostabus Kauno muzikinio teatro spektaklio „Cabaret“ Konferansjė, iki šiol dalyvauja to paties teatro miuzikle „Bučiuok mane, Keit“ – dainuoja su orkestru!
Apdovanotas tuščiu rėmeliu
Gera terpė baciloms veistis buvo dramos būrelis, vadovaujamas mokytojos Živilės Bandorienės. Svarbusis vaidmuo – Ikaras. Pastudijavęs Konservatorijoje pusmetį D. Meškauskas buvo pakviestas į savo mokyklą suvaidinti tą patį spektaklį. Su siaubu prisimena, kaip nieko nepavyko. Ankstesnė intuicija jau buvo užblokuota, o „mokslai“ dar neįsisavinti… Reikėjo bręsti.
Kurse mokėsi Aidas Giniotis, Ilona Balsytė, Sigutis Jačėnas, Darius Auželis ir kiti būsimi aktoriai, vėliau įkūrę Keistuolių teatrą. Bet pirmiausia jie išvyko į Marijampolę, atkurti dramos teatro. 1988-1989 metai. „Gerai leidom laiką, – pasakoja aktorius. – Dviračių žygiai su trispalvėmis po Suvalkiją, kelionė į Sibirą, lietuvių tremties vietas. Tačiau teatras – antrame plane. Parodom spektaklį tris kartus ir viskas, nebėra žiūrovų, miestas per mažas. Ne mes su žmona Egle Barauskaite sugriovėme teatrą, ne mes pirmieji jį palikome.“ Uošvis aktorius Balys Barauskas pasiūlė jaunai šeimai keltis į Klaipėdą. Čia tikrai laukė darbai. Pirmasis D. Meškausko vaidmuo uostamiesčio scenoje – Kristupas Justino Marcinkevičiaus „Mažvyde“ (ankstesnis vaidmens atlikėjas Liubomiras Laucevičius išvyko į Kauną). Tada „Jasonas“ – pirmas likiminis spektaklis, režisuotas likiminio režisieriaus Algirdo Latėno. Už pagrindinį vaidmenį „Jasone“ D. Meškauskas buvo nominuotas Metų aktoriaus titului. Negavo. Vėliau buvo nominuojamas dar devynis kartus, bet neturi nei „Kristoforo“, nei „Auksinio scenos kryžiaus“, tik tuščią rėmelį, apdovanojimą už geriausią sezono vaidmenį – Impresarijų Klaipėdos dramos teatro „Ožyje“ (pagal Moliere’o pjesę „Žoržas Dandenas, arba Apgautas vyras“; režisierius A. Giniotis). „Jasonu“ aktorius neakivaizdžiai perdavė estafetę jaunesniems menininkams – du aktoriai yra jam prisipažinę, kad teatru užsikrėtė nuo šio spektaklio, tiksliau, nuo D. Meškausko.
Vaidmenys nurodo kryptį, duoda toną. „Net nustembi – pats nuo savęs“, – sako aktorius. Nuostaba teatre esminė, juk tai ji laiko žiūrovų dėmesį. D. Meškauskas prisimena nuostabą, kildavusią žiūrint Eimunto Nekrošiaus spektaklius. Smulkiai ir įsijautęs pasakoja ir komentuoja garsiąją „Dėdės Vanios“ etažerės sceną. „A. Čechovo žodžiai ir E. Nekrošiaus erdvė tarp žodžių, kėlusi virpulį ir pasigėrėjimą. Galvodavau, kad ir aš taip norėčiau“, – prisimena D. Meškauskas. Bet dabar jis profesionalas, teatrą pažįsta ir suvokia „iš vidaus“. Čia jo auka, paaukojo save kaip žiūrovas – nuostaba, katarsis nebeištinka. Jis mato, kaip kas padaryta, taip pat ir „baltus siūlus“. Jei ir patinka, suvokia racionaliu protu. Sunku jį apgauti.
Dar ne paskutiniai syvai
Kitas D. Meškauskui likiminis Klaipėdos teatro spektaklis – populiarus, šiltas, ilgai rodytas „Geriausias gyvenimo laikas“. Nuo Hario vaidmens jam prilipo „jungiamosios grandies“ arba Konferansjė amplua. Kartais personažus tekdavo daryti iš oro, iš nieko. Reikėjo gaudyti publikos reakcijas ir jas taikyti čia ir dabar, reguliuoti spektaklio ritmą, tempą, įtampą. Štai kaip svarbu, nors iš pirmo žvilgsnio panašu į estradinį žanrą. Taip, daug kur teko ir dainuoti. Užtai Kauno muzikiniame teatre jis buvo ir tebėra tituluojamas „Maestro“.
[Dariaus Meškausko Hamletas (OKT spektaklyje su kolege Nele Savičenko). /Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka]
Dariaus Meškausko Hamletas (OKT spektaklyje su kolege Nele Savičenko). /Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Tuo pačiu metu D. Meškauskas „plėšėsi“ penkiuose teatruose: Klaipėdos dramos, Lietuvos nacionaliniame dramos, Keistuolių, Kauno muzikiniame ir Oskaro Koršunovo. „Atrodo, jau paskutiniai syvai, – pasakoja jis, apie tai paklaustas kolegės Marijos Dičpetrytės. – Pasirodo, ne. Bet yra ir satisfakcija, atvirkštinis vampyrizmas – tavo ego pamaitinamas, pamaloninamas. Antraip – skaudės, bus vien tik savęs deginimas.“ Ar vieno spektaklio tekstas neatkeliauja į kitą, vėl domisi kolegė. „Labai įdomus klausimas, – atsako aktorius. – Repetuoji „Žuvėdros“ Soriną ir staiga supranti – nuo jo pasikeitė Hamletas. Visi vaidmenys – susisiekiantys indai. Nuolat vienas kitą koreguojantys. Mokaisi ir mokaisi.“
Hamletas – etapinis D. Meškausko vaidmuo. Netikėtas. Gal ir sunkiausias, gal ir garsiausias, gal ir geriausias. Didžiulis krūvis. Negailestingumas sau. Dabar aktorius savo studentams kartoja: „Žiūrovui esame įdomūs tiek, kiek esame negailestingi sau.“ „Hamletas“ duoda per galvą ir jam, ir žiūrovams. „Visą laiką kalbama apie mirtį, apie nebijojimą numirti (nebijoti nebūti – tai būti), ir tu turi įsileisti visa tai į širdį – dirbti „visa koja“, kitaip neatrasi nieko. Hamleto vaidmuo nubraukė man penketą gyvenimo metų“, – prisipažįsta D. Meškauskas.
Vilniečiai D. Meškauskas ir O. Koršunovas konkuravo, kai vaidino vienas 23-iosios, kitas 9-osios vidurinių mokyklų dramos būreliuose, vienas „Ikarą“, kitas „Pienių vyną“. Praėjus daug metų susitiko Panevėžyje, per festivalį „Kelias“. D. Meškauskas tada pakvietė O. Koršunovą į Klaipėdą. Tas atvažiavo po dešimtmečio, pastatė „Šaltą vaiką“. Po ketverių metų režisierius D. Meškauskui patikėjo pamišėlio Cezario vaidmenį Augusto Strindbergo „Kelyje į Damaską“. Ir jau tada įžvelgė Hamleto apmatus. Prasidėjo epopėja su O. Koršunovu. Ji tebetrunka. Tokioje aktorinėje laboratorijoje D. Meškauskas ir pasitiko jubiliejų – nuolat dirbantis, kad neužaktų, kaip pats sako.
„Aš sklandžiai kalbu? – pasitikslina aktorius. – Sklandžiai? Todėl, kad dėstau. Pirmiausia pats turiu viską aiškiai suvokti. Maniškiai jau trečiakursiai, bet iš tiesų tai aš esu jų studentas.“ Prieš tai beveik kelis dešimtmečius jis dėstė Klaipėdos universitete.
Yra bandęs režisuoti. „Mūsų kritikai baisiai nemėgsta režisuojančių aktorių, – įterpia jis. – Bet aš tingiu. Tai iš tiesų labai sunku.“ Prodiuseriai jį kvietė į televizijos šokių projektą. O į „Auksinį balsą“? „Nebent teisėjauti eičiau“, – sako aktorius.
Taip ir praėjo jubiliejus, šauniai.
'Kur pažvelgsi, ten Darius Meškauskas' nėra komentarų
Būk pirmas parašęs komentarą!