544f87d1162e0

Kur pažvelgsi, ten Darius Meškauskas

544f87d20a0d4
Straipsnio autorius Audrius MUSTEIKIS. Publikuota www.lzinios.lt, nuotrauka „Lietuvos žinių“ redakcijos.

„Ju­bi­lie­jus, 50 me­tų, te­ko duo­ti ne vie­ną in­ter­viu, su­kti gal­vą, kaip ne­si­kar­to­ti. Ta­pau rei­ka­lin­gas per daug“, – pa­ko­men­tuo­ja ak­to­rius. – Kur pa­žvelg­si, ten Meš­kaus­kas.

Te­ko reng­ti kū­ry­bos va­ka­rą Lie­tu­vos tea­tro są­jun­go­je. Ruo­šė­si, vėl su­ko gal­vą ir su­ren­gė įdo­mų: pa­sa­ko­jo, bend­ra­vo, dai­na­vo Don Ki­cho­tą, Mer­ku­ci­jų, Pe­tru­či­jų, dek­la­ma­vo Ham­le­to mo­no­lo­gus, tarp jų „Bū­ti ar ne­bū­ti?“ Ge­ras klau­si­mas. Su­kak­ties pro­ga ak­to­rius lin­ki sau ne­pra­ras­ti mo­ty­va­ci­jos ei­ti į sce­ną, bū­ti jo­je, bū­ti ne šiaip sau, kur­ti taip, kad ir jam, ir ki­tiems bū­tų įdo­mu, dar dau­giau – kad ly­dė­tų nuo­sta­ba.

Se­ne­lė bū­tų laiminga

D. Meš­kaus­ko sa­vas­tis – jau­ny­va iš­vaiz­da. Da­bar tik plau­kai žils­te­lė­ję. Akys (mė­ly­nos), bal­sas ir sto­tas – kaip anks­čiau, kaip jau­nys­tė­je. Na, be­veik. Di­džiu­lis, stul­bi­na­mas pro­fe­si­nis meis­triš­ku­mas ne nau­jie­na: D. Meš­kaus­kas – vie­nas įdo­miau­sių da­bar­ties ak­to­rių. Re­gis, ir ta­len­tas bū­ti pa­do­riu, są­ži­nin­gu žmo­gu­mi iš­sisk­lei­dęs vi­su gra­žu­mu. Ak­to­rius sa­ko, kad tai Os­ka­ras Kor­šu­no­vas nu­krapš­tė iš­ti­sus aro­gan­ci­jos sluoks­nius („jis la­bai ma­ne „dro­žia“ dėl ne­kuk­lu­mo“). Pri­du­ria, kad ir stu­den­tai da­ro ge­rą įta­ką. Bu­vę Da­riaus dės­ty­to­jai pri­si­me­na jį kaip ga­bų, smal­sų, nors pats ak­to­rius ma­no bu­vęs ge­ro­kai įžū­lus. Par­ody­da­vo etiu­dą ir klaus­da­vo dės­ty­to­jos Ire­nos Vai­šy­tės: „Na, kaip?“ Rei­ka­lau­da­vo, kad jį ap­tar­tų. Tie­sa ta, kad mo­kyk­los tre­je­tu­ki­nin­kas Kon­ser­va­to­ri­jo­je ta­po Le­ni­no sti­pen­di­nin­ku. Siur­bė į sa­ve vis­ką kaip kem­pi­nė ir vis­kas jam li­po. Pa­bu­vo kur­so se­niū­nu, nuo to lai­ko į val­džią – nė už ką, į jo­kią. At­sa­ko­my­bės sle­gia­mas se­niū­nas bu­vo pri­vers­tas lan­ky­ti pa­skai­tas ir pra­ty­bas, o ki­ti ga­lė­da­vo leis­ti sau ir pa­mie­go­ti. „At­ei­da­vau ne­pa­si­ruo­šęs, – pri­si­pa­žįs­ta ak­to­rius. – Ir ką? Tu­rė­jau dirb­ti, da­ry­ti etiu­dus.“ Sa­vęs iš­prie­var­ta­vi­mas? Taip, bet ir im­pro­vi­za­ci­jos tre­na­žas, sce­ni­nių rau­me­nų au­gi­ni­ma­sis. Ei­ti į sce­ną – aps­kri­tai ne­na­tū­ra­lus da­ly­kas, juk ten esi nuo­gas. Vi­sos stu­di­jos su­ka­si apie tai, kaip įveik­ti sce­nos bai­mę. Re­cep­tas vie­nas – kuo ge­riau pa­si­ruoš­ti. Vis­kam, vi­sa­da. Ir pa­grin­di­niam vaid­me­niui, ir an­trap­la­niam, ir, tar­kim, kū­ry­bos va­ka­rui.

Pro­fe­so­rės I. Vai­šy­tės lin­kė­ji­mas: „Da­riau, jūs tik ne­pra­si­ger­kit!“ „At­ro­do, jį įvyk­džiau“, – sa­ko ak­to­rius. Se­ne­lė Ma­ri­ja Dau­gu­vie­ty­tė-Bud­rec­kie­nė troš­ko, kad anū­kas Da­rius bū­tų dai­ni­nin­kas, so­lis­tas. My­li­ma se­ne­lė, Bo­ri­so Dau­gu­vie­čio du­kra, 50 me­tų dir­bo Ope­ros ir ba­le­to tea­tre, dai­na­vo cho­re, po to bu­vo re­ži­sie­riaus pa­dė­jė­ja, vė­liau ir ne­be­dirb­da­ma ten vis tiek ei­da­vo į tea­trą – iš­ger­ti ka­vos. Tea­tri­nė anū­ko kar­je­ra pra­si­dė­jo nuo ope­ros. „Kar­men“, vai­kų cho­ras – im­ituo­da­mas dis­kan­tą D. Meš­kaus­kas ir da­bar pa­dai­nuo­ja tą me­lo­di­ją. Ma­ža­sis mi­man­so ar­tis­tas aps­vaig­da­vo rek­vi­zi­to pa­tal­po­se tarp dau­gy­bės ste­buk­lin­gų daik­tų. Taip bu­vo pa­sė­ta tea­tro ba­ci­la. Se­ne­lė bū­tų pa­ten­kin­ta, ak­to­rius įsi­ti­ki­nęs, kad ji ten, kaž­kur aukš­tai, džiau­gia­si: anū­kas dai­nuo­ja, pui­kiai tą da­ro, bu­vo nuo­sta­bus Kau­no mu­zi­ki­nio tea­tro spek­tak­lio „Ca­ba­ret“ Kon­fe­rans­jė, iki šiol da­ly­vau­ja to pa­ties tea­tro miu­zik­le „Bu­čiuok ma­ne, Keit“ – dai­nuo­ja su or­kes­tru!

Ap­do­va­no­tas tuš­čiu rėmeliu

Ge­ra ter­pė ba­ci­loms veis­tis bu­vo dra­mos bū­re­lis, va­do­vau­ja­mas mo­ky­to­jos Ži­vi­lės Ban­do­rie­nės. Svar­bu­sis vaid­muo – Ika­ras. Pa­stu­di­ja­vęs Kon­ser­va­to­ri­jo­je pus­me­tį D. Meš­kaus­kas bu­vo pa­kvies­tas į sa­vo mo­kyk­lą su­vai­din­ti tą pa­tį spek­tak­lį. Su siau­bu pri­si­me­na, kaip nie­ko ne­pa­vy­ko. Anks­tes­nė in­tui­ci­ja jau bu­vo užb­lo­kuo­ta, o „moks­lai“ dar ne­įsi­sa­vin­ti… Rei­kė­jo bręs­ti.

Kur­se mo­kė­si Ai­das Gi­nio­tis, Ilo­na Bal­sy­tė, Si­gu­tis Ja­čė­nas, Da­rius Au­že­lis ir ki­ti bū­si­mi ak­to­riai, vė­liau įkū­rę Keis­tuo­lių tea­trą. Bet pir­miau­sia jie iš­vy­ko į Ma­ri­jam­po­lę, at­kur­ti dra­mos tea­tro. 1988-1989 me­tai. „Ge­rai lei­dom lai­ką, – pa­sa­ko­ja ak­to­rius. – Dvi­ra­čių žy­giai su tris­pal­vė­mis po Su­val­ki­ją, ke­lio­nė į Si­bi­rą, lie­tu­vių trem­ties vie­tas. Ta­čiau tea­tras – an­tra­me pla­ne. Par­odom spek­tak­lį tris kar­tus ir vis­kas, ne­bė­ra žiū­ro­vų, mies­tas per ma­žas. Ne mes su žmo­na Eg­le Ba­raus­kai­te su­grio­vė­me tea­trą, ne mes pir­mie­ji jį pa­li­ko­me.“ Uoš­vis ak­to­rius Ba­lys Ba­raus­kas pa­siū­lė jau­nai šei­mai kel­tis į Klai­pė­dą. Čia ti­krai lau­kė dar­bai. Pir­ma­sis D. Meš­kaus­ko vaid­muo uos­ta­mies­čio sce­no­je – Kris­tu­pas Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus „Maž­vy­de“ (anks­tes­nis vaid­mens at­li­kė­jas Liu­bo­mi­ras Lau­ce­vi­čius iš­vy­ko į Kau­ną). Ta­da „Ja­so­nas“ – pir­mas li­ki­mi­nis spek­tak­lis, re­ži­suo­tas li­ki­mi­nio re­ži­sie­riaus Al­gir­do La­tė­no. Už pa­grin­di­nį vaid­me­nį „Ja­so­ne“ D. Meš­kaus­kas bu­vo no­mi­nuo­tas Me­tų ak­to­riaus ti­tu­lui. Ne­ga­vo. Vė­liau bu­vo no­mi­nuo­ja­mas dar de­vy­nis kar­tus, bet ne­tu­ri nei „Kris­to­fo­ro“, nei „Auk­si­nio sce­nos kry­žiaus“, tik tuš­čią rė­me­lį, ap­do­va­no­ji­mą už ge­riau­sią se­zo­no vaid­me­nį – Im­pre­sa­ri­jų Klai­pė­dos dra­mos tea­tro „Ožy­je“ (pa­gal Mo­lie­re’o pje­sę „Žor­žas Dan­de­nas, ar­ba Ap­gau­tas vy­ras“; re­ži­sie­rius A. Gi­nio­tis). „Ja­so­nu“ ak­to­rius ne­aki­vaiz­džiai per­da­vė es­ta­fe­tę jau­nes­niems me­ni­nin­kams – du ak­to­riai yra jam pri­si­pa­ži­nę, kad tea­tru už­si­krė­tė nuo šio spek­tak­lio, tiks­liau, nuo D. Meš­kaus­ko.

Vaid­me­nys nu­ro­do kryp­tį, duo­da to­ną. „Net nu­stem­bi – pats nuo sa­vęs“, – sa­ko ak­to­rius. Nuo­sta­ba tea­tre es­mi­nė, juk tai ji lai­ko žiū­ro­vų dė­me­sį. D. Meš­kaus­kas pri­si­me­na nuo­sta­bą, kil­da­vu­sią žiū­rint Ei­mun­to Ne­kro­šiaus spek­tak­lius. Smul­kiai ir įsi­jau­tęs pa­sa­ko­ja ir ko­men­tuo­ja gar­sią­ją „Dė­dės Va­nios“ eta­že­rės sce­ną. „A. Če­cho­vo žo­džiai ir E. Ne­kro­šiaus erd­vė tarp žo­džių, kė­lu­si vir­pu­lį ir pa­si­gė­rė­ji­mą. Gal­vo­da­vau, kad ir aš taip no­rė­čiau“, – pri­si­me­na D. Meš­kaus­kas. Bet da­bar jis pro­fe­sio­na­las, tea­trą pa­žįs­ta ir su­vo­kia „iš vi­daus“. Čia jo au­ka, pa­au­ko­jo sa­ve kaip žiū­ro­vas – nuo­sta­ba, ka­tar­sis ne­beiš­tin­ka. Jis ma­to, kaip kas pa­da­ry­ta, taip pat ir „bal­tus siū­lus“. Jei ir pa­tin­ka, su­vo­kia ra­cio­na­liu pro­tu. Su­nku jį ap­gau­ti.

Dar ne pa­sku­ti­niai sy­vai

Ki­tas D. Meš­kaus­kui li­ki­mi­nis Klai­pė­dos tea­tro spek­tak­lis – po­pu­lia­rus, šil­tas, il­gai ro­dy­tas „Ge­riau­sias gy­ve­ni­mo lai­kas“. Nuo Ha­rio vaid­mens jam pri­li­po „jun­gia­mo­sios gran­dies“ ar­ba Kon­fe­rans­jė amp­lua. Kar­tais per­so­na­žus tek­da­vo da­ry­ti iš oro, iš nie­ko. Rei­kė­jo gau­dy­ti pub­li­kos reak­ci­jas ir jas tai­ky­ti čia ir da­bar, re­gu­liuo­ti spek­tak­lio rit­mą, tem­pą, įtam­pą. Štai kaip svar­bu, nors iš pir­mo žvilgs­nio pa­na­šu į es­tra­di­nį žan­rą. Taip, daug kur te­ko ir dai­nuo­ti. Už­tai Kau­no mu­zi­ki­nia­me tea­tre jis bu­vo ir te­bė­ra ti­tu­luo­ja­mas „Maes­tro“.

[Dariaus Meškausko Hamletas (OKT spektaklyje su kolege Nele Savičenko). /Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka]
Dariaus Meškausko Hamletas (OKT spektaklyje su kolege Nele Savičenko). /Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Tuo pa­čiu me­tu D. Meš­kaus­kas „plė­šė­si“ pen­kiuo­se tea­truo­se: Klai­pė­dos dra­mos, Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me dra­mos, Keis­tuo­lių, Kau­no mu­zi­ki­nia­me ir Os­ka­ro Kor­šu­no­vo. „At­ro­do, jau pa­sku­ti­niai sy­vai, – pa­sa­ko­ja jis, apie tai pa­klaus­tas ko­le­gės Ma­ri­jos Dič­pe­try­tės. – Pa­si­ro­do, ne. Bet yra ir sa­tis­fak­ci­ja, at­virkš­ti­nis vam­py­riz­mas – ta­vo ego pa­mai­ti­na­mas, pa­ma­lo­ni­na­mas. An­traip – skau­dės, bus vien tik sa­vęs de­gi­ni­mas.“ Ar vie­no spek­tak­lio teks­tas ne­at­ke­liau­ja į ki­tą, vėl do­mi­si ko­le­gė. „La­bai įdo­mus klau­si­mas, – at­sa­ko ak­to­rius. – Re­pe­tuo­ji „Žu­vėd­ros“ So­ri­ną ir stai­ga su­pran­ti – nuo jo pa­si­kei­tė Ham­le­tas. Vi­si vaid­me­nys – su­si­sie­kian­tys in­dai. Nuo­lat vie­nas ki­tą ko­re­guo­jan­tys. Mo­kai­si ir mo­kai­si.“

Ham­le­tas – eta­pi­nis D. Meš­kaus­ko vaid­muo. Ne­ti­kė­tas. Gal ir su­nkiau­sias, gal ir gar­siau­sias, gal ir ge­riau­sias. Di­džiu­lis krū­vis. Ne­gai­les­tin­gu­mas sau. Da­bar ak­to­rius sa­vo stu­den­tams kar­to­ja: „Žiū­ro­vui esa­me įdo­mūs tiek, kiek esa­me ne­gai­les­tin­gi sau.“ „Ham­le­tas“ duo­da per gal­vą ir jam, ir žiū­ro­vams. „Vi­są lai­ką kal­ba­ma apie mir­tį, apie ne­bi­jo­ji­mą nu­mir­ti (ne­bi­jo­ti ne­bū­ti – tai bū­ti), ir tu tu­ri įsi­leis­ti vi­sa tai į šir­dį – dirb­ti „vi­sa ko­ja“, ki­taip ne­atra­si nie­ko. Ham­le­to vaid­muo nu­brau­kė man pen­ke­tą gy­ve­ni­mo me­tų“, – pri­si­pa­žįs­ta D. Meš­kaus­kas.

Vil­nie­čiai D. Meš­kaus­kas ir O. Kor­šu­no­vas kon­ku­ra­vo, kai vai­di­no vie­nas 23-io­sios, ki­tas 9-osios vi­du­ri­nių mo­kyk­lų dra­mos bū­re­liuo­se, vie­nas „Ika­rą“, ki­tas „Pie­nių vy­ną“. Pra­ėjus daug me­tų su­si­ti­ko Pa­ne­vė­žy­je, per fes­ti­va­lį „Ke­lias“. D. Meš­kaus­kas ta­da pa­kvie­tė O. Kor­šu­no­vą į Klai­pė­dą. Tas at­va­žia­vo po de­šimt­me­čio, pa­sta­tė „Šal­tą vai­ką“. Po ket­ve­rių me­tų re­ži­sie­rius D. Meš­kaus­kui pa­ti­kė­jo pa­mi­šė­lio Ce­za­rio vaid­me­nį Au­gus­to Strind­ber­go „Ke­ly­je į Da­mas­ką“. Ir jau ta­da įžvel­gė Ham­le­to ap­ma­tus. Pra­si­dė­jo epo­pė­ja su O. Kor­šu­no­vu. Ji te­be­trun­ka. To­kio­je ak­to­ri­nė­je la­bo­ra­to­ri­jo­je D. Meš­kaus­kas ir pa­si­ti­ko ju­bi­lie­jų – nuo­lat dir­ban­tis, kad ne­užak­tų, kaip pats sa­ko.

„Aš sklan­džiai kal­bu? – pa­si­tiks­li­na ak­to­rius. – Sklan­džiai? To­dėl, kad dės­tau. Pir­miau­sia pats tu­riu vis­ką aiš­kiai su­vok­ti. Ma­niš­kiai jau tre­čia­kur­siai, bet iš tie­sų tai aš esu jų stu­den­tas.“ Prieš tai be­veik ke­lis de­šimt­me­čius jis dės­tė Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te.

Yra ban­dęs re­ži­suo­ti. „Mū­sų kri­ti­kai bai­siai ne­mėgs­ta re­ži­suo­jan­čių ak­to­rių, – įter­pia jis. – Bet aš tin­giu. Tai iš tie­sų la­bai su­nku.“ Pro­diu­se­riai jį kvie­tė į te­le­vi­zi­jos šo­kių pro­jek­tą. O į „Auk­si­nį bal­są“? „Ne­bent tei­sė­jau­ti ei­čiau“, – sa­ko ak­to­rius.

Taip ir pra­ėjo ju­bi­lie­jus, šau­niai.


'Kur pažvelgsi, ten Darius Meškauskas' nėra komentarų

Būk pirmas parašęs komentarą!

Ar norėtumėte pasidalinti savo mintimis?

Jūsų el. paštas nebus publikuojamas.

@2015 Lietuvos Teatro Sąjunga | Visos teises saugomos