b8c67e58a1a60f46eee7f40039048803

Asmenybės šviesa te neužgęsta!

Autorė: Ingrida Ragelskienė

Baigiantis metams galima susumuoti ir nauja, netradicine forma jaunus žmones į teatro, literatūros slėpinius įtraukusių meninių projektų rezultatus. Šiemet Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus vyresniųjų klasių moksleivius iš visos Lietuvos kvietė pasinaudoti projekto  „Aktoriaus/autoriaus asmenybės metas Mažuosiuose Radvilų rūmuose“ atveriamomis galimybėmis. Projekte dalyvavusios Vilniaus Jėzuitų, Žemynos, Užupio, Žvėryno gimnazijos, Anykščių gimnazijos bei Panevėžio rajono Velžio gimnazijos 11 – 12 klasių mokiniai ir teatro, lietuvių kalbos ir literatūros pedagogai visokeriopai išnaudojo galimybę susipažinti su muziejaus eksponatais ir Lietuvos teatro istorija netradiciniu – meninio tyrimo bei atradimų keliu.

Šio ypač plačia aprėptimi išsiskiriančio projekto tyrimo, dėmesio objektu tapo vienos ryškiausių Lietuvos teatro ir literatūros asmenybių: rašytojo Balio Sruogos ir aktorės, režisierės Unės Babickaitės gyvenimas ir kūryba. Moksleiviai turėjo galimybę pamatyti spektaklį „Didysis Balys“ kurį aktoriai Dalia Storyk ir Remigijus Vilkaitės kūrė integruodami gausius atsiminimų  memuaristikos klodus. Kameriniame spektaklyje atsiskleidė neįtikėtinos lemties, valios, charakterio stiprybės, kūrybinio užsidegimo kupina menininko asmenybė. Originalius, neįtikėtinai rizikingus meninius sumanymus savo kūrybiniame kelyje realizavęs poetas, publicistas, literatūros mokslininkas, dramaturgas, teatrologas Balys Sruoga visada deklaravo ištikimybę maištingai laisvei ir radikaliam individualizmui.

balys-sruoga_1946-m-lcva-archyvai-5a72e1ffe55c9

Vilniaus Užupio gimnazijos teatro pamokų pedagogė Gabrielė Kuodytė pasidalino savo ir mokinių įspūdžiais po spektaklio „Didysis Balys“: „Jau prieš keletą metų džiaugiausi ir vedžiau mokinius į Teatro ir kino muziejuje eksponuojamą Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Hamletas“ scenografijos ekspoziciją. Čia buvo galima išgirsti apie visus  lietuviškų Hamletų pastatymus Lietuvoje ir tai buvo labai įdomu ir naudinga. O šį kartą dalyvaujant projekte „Aktoriaus/autoriaus asmenybės metas Mažuosiuose Radvilų rūmuose“ atsirado galimybė, pamatyti nemokamai ir dar tokį puikų spektaklį, kuriame kartais norėjosi užsimerkti ir tiesiog klausytis gražios lietuviškos kalbos. Scenos kalbos, kurioje žodis turi svarbą ir kurios jau retai kada beišgirsi nuėjus į teatrą. Puikus Storyk ir Vilkaičio duetas, be jokių ypatingų scenos įmantrybių, sugebėjo per poeziją papasakoti Sruogos gyvenimą!  Asmeniškai man tai buvo labai įdomu, gražu ir tikra, o ir mokiniams buvo ne tik naudinga dar labiau susipažinti su Sruogos gyvenimu ir kūryba, bet ir pamatyti kitokį teatrą. Tikrą, kuriame nėra už ko pasislėpti, prisidengti grimu, kostiumais ar sceniniais įmantriais triukais. Tik jie du. Vieni. Ir poezija. Valio, kad tai vyksta ir ačiū!“

Vilniaus Užupio gimnazijos moksleiviai po spektaklio „Didysis Balys“ peržiūros įspūdžius įamžino recenzijose. Pasak gimnazistų: „Vaidinimas prasidėjo nuo šachmatų lentos. Prie jos sėdi du žmonės, kol ramus ir niekuo neišsiskiriantis pokalbis išauga į smarkų ir emocingą dviejų aktorių, moters ir vyro, dialogą. Vyras pradeda kalbėti poetišką pasakojimą ir, atrodo, lyg ką smarkiai įtikinėtų. Būtent šis epizodas labiausiai įstrigo bežiūrint. Mane sužavėjo aktoriaus ekspresyvumas, emocionalumas, kuris bendrai visam pasirodymui suteikė realistiškumo ir padėjo labiau įsijausti. Todėl net ir abiejų aktorių vaidybą galiu vertinti gerai. Spektaklio didžiąją dalį sudarė minėtų aktorių dialogas arba monologas, todėl buvo sunku suvokti pasirodymo siužetinę liniją. Nors šie dialogai daugiausia suteikė spektakliui gyvybingumo, meninio atspalvio. Svarbi pasirodymo dalis, kuri buvo rodoma viso spektaklio metu, yra ir nuotraukos, paimtos iš Sruogos gyvenimo epizodų. Jos tikrai labai pagyvino ir skatino susidomėjimą visos peržiūros metu.“ Akivaizdu, jog aktorių Dalios Storyk ir Remigijaus Vilkaičio idėja per Balio Sruogos poeziją, kuri mažai kam girdėta ir žinoma, bei jo paties ir amžininkų prisiminimus papasakoti apie rašytojo biografiją visiškai pasiteisino. Didysis Balys nuo šiol bus prisimenamas ne tik kaip „Dievų miško“ autorius, spektaklio žiūrovai supažindinami su ypač plačia šio menininko kūrybinio gyvenimo amplitude, istoriškai svarbia teatrine veikla. Paradoksas, kad mūsų šiuolaikinė kultūra linkusi labai greitai pamiršti savo kūrėjus, nurašyti kaip atgyvenusius, nebeįdomius, muziejinius, tokio pobūdžio projektai įtraukdami jauną kartą įtikina istorinių kultūros asmenybių veiklos ir meninio palikimo gyvybingumu, tikrąja verte.

Antrasis į projektą integruotas ir gimnazistams Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje pristatytas spektaklis: „Unė“ – režisierės, aktorės Birutės Mar monospektaklis aktorės Uršulės Babickaitės-Graičiūnienės (Unės Baye; 1897–1961) dienoraščių motyvais. Pasak Birutės Mar: Birutė Mar: „Atradau Unę kai manęs paprašė paskaityti jos dienoraščius per Lino Brogos sudarytos knygos „Unė Babickaitė-Graičiūnienė. Laiškai. Amžininkų atsiminimai“ pristatymą. Aptikau tiek paralelių su savo gyvenimu! Unė, kaip ir aš, studijavo Sankt Peterburge, vaidino kine ir teatre. Grįžusi po studijų – dar prieš išvykdama į Ameriką – Kaune režisavo Valstybės teatre. Ji irgi vertė pjeses, domėjosi rytų kultūra, daug keliavo, vaidino keliomis kalbomis. Žodžiu, visa tai pasirodė nepaprastai įdomu. Iš pirmo žvilgsnio keista Unės pasaulėjauta, idealizmas. Ir jos dienoraščiai, regis, tiesiog prašėsi į sceną – ji mokėjo dramaturgo akimis žvelgti į aplinką – su autoironija, aistra, humoru. Buvo nepaprastai gražios sielos asmenybė, ypač garbino, idealizavo teatrą. Buvo ir ganėtinai ekstravagantiška – ištekėjo už savo tikro pusbrolio Vytauto Graičiūno, sutikto Amerikoje, ir, kaip pati nesyk minėjo, išliko laiminga su juo visą gyvenimą. Deja, grįžusios prieš karą į Lietuvą Unės nepripažino Lietuvos kritikai, ji beveik nebevaidino. Netrukus likimas pasisuko liūdna linkme – 1951 metais ji buvo ištremta į Sibirą, lageryje žuvo vyras, vėliau – vienatvės metai Kaune… Bet Unė išliko Une – rengė vakarus, skaitė eiles, neprarado humoro jausmo bei vidinio švytėjimo. Pagalvojau, kad per Unės personažą galima būtų apmąstyti ir savas teatrines patirtis, sukurti spektaklį apie teatrą – jo žavingą ir trapią iliuziją. Ir apie mūsų – lyg spektaklis – pralekiantį gyvenimą, būties miražą.“

Komentuodama įspūdžius po spektaklio „Unė“ peržiūros ir apsilankymo Babickų muziejuje Laukminiškių kaime Vilniaus Jezuitų gimnazijos teatro pedagogė Vida Lipskytė sakė: „Esu labai dėkinga Teatro ir kino muziejui, kad apskritai jis egzistuoja ir galima ten nuvesti jaunimą, ne tik kaip į muziejų, o ir pažiūrėti spektaklį ar parodą. Išties sudėtinga darosi nustebinti ir apskritai  sudominti šiandieninį jaunimą, kuris įpratęs viską greit ir be didelių pastangų gauti. Mano vienuoliktokai užburti Unės ir jos vyro meilės! Labai svarbu buvo apsilankyti ir jos tėviškėje esančiame muziejuje. Įkvėpti įspūdžių gimnazistai kuria savo teatrinį veiksmą. Bandysim atsakyti – Kokia ta meilė?! Nagrinėsim iš vyro ir moters pozicijos. Ar Unės Graičiūnas teisus visus pinigus dėl jos teatrinių svaičiojimų atiduoti. Kai persisotini moderno, paprastas, nuoširdus, kuklus kaimo muziejus įtraukia. Ten viską galima liesti! Stebėjausi savo vaikais – pradėjo lakstyti ir rodyti ką kas yra matę, pas kurį kaime dar yra, sudulijusias knygas skaitė ir lauk nėjo. Tada koplyčioje alpėjom nuo užrašo Mylimasis, mūsų Meilė už mirtį stipresnė… Matyt, toliau tas Šiuolaikinis žmogus nebeturi kur eiti, todėl gręžiasi į šaknis. Toks nujautimas, spėjimas, bet man dėl to gera ir šviesu! Muziejus priartino memuaristiką, atsiminimus apie mūsų Tautos iškilias asmenybes. Svarbu matyti aktorių šalia, be dekoracijų, apšvietimo, režisūrinių triukų. Tas artumas įkvepia vaikus, įtikina, kad ir jie gali padaryti savo interpretaciją, augti, stiebtis istorinių asmenybių šviesos sušildyti, paliesti. Svarbu suvokti ir totalų asmenybių trūkumą dabartyje. Išgyvenam dvasinio, kultūrinio deficito laiką. Ir tai liks kaip žymė visai mūsų jaunimo kartai.“

Ypač svarbu, kad Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus inicijuoto projekto  „Aktoriaus/autoriaus asmenybės metas Mažuosiuose Radvilų rūmuose“ rėmuose pristatyti spektakliai kalba apie užmaršties įveikimo temą. Abu gimnazistų pamatyti spektakliai atskleidžia šiandienos teatro, aktoriaus situaciją, įkvepia siekti pasiaukojimo ir tobulumo, kviečia dalintis savo asmenybės šviesa. Projektas jauniesiems žiūrovams dovanojo gyvą atsiminimo proceso pajautą, išryškino prasmingą praeities ir dabarties ryšių persipynimą bei priminė, kad didysis iššūkis žiūrovui yra atkoduoti, perprasti tai, kas žmonių biografijose yra nepažinta, nesuprasta, bet mums be galo artima ir svarbu.

 

 


'Asmenybės šviesa te neužgęsta!' nėra komentarų

Būk pirmas parašęs komentarą!

Ar norėtumėte pasidalinti savo mintimis?

Jūsų el. paštas nebus publikuojamas.

@2015 Lietuvos Teatro Sąjunga | Visos teises saugomos