Regina Arbačiauskaitė: „Nuojauta aktorei pakužda, kokia turėtų būti vaidmens jausminė partitūra“.

Teatrologė Jūratė Grigaitienė

Regina Arbačiauskaitė: „Nuojauta aktorei pakužda, kokia turėtų būti vaidmens jausminė partitūra“.

Turbūt nerastume Lietuvoje žmogaus, kuris nebūtų kine matęs ar bent girdėjęs žymios teatro ir kino aktorės Reginos Arbačiauskaitės pavardės. Aktorė populiarumo viršūnę pasiekė labai jauna. Vos dvidešimt penkerių metų aktorės pavardė ir nuotrauka net du metus iš eilės puikavosi žurnalo „Jaunimo gretos“ populiariausių žmonių dešimtuko viršuje greta tokių garsių asmenybių, kaip Justinas Marcinkevičius, Jonas Avyžius, Stasys Povilaitis, Juozas Baltušis ir kt. Labiausiai aktorę išgarsino ne teatras, o kinas. Daugelis žiūrovų ją įsiminė iš televizijos spektakliuose sukurtų vaidmenų: Barboros Radvilaitės, Marcės TV filme „Petras Kurmelis“, Kaminskienės iš „Riešutų duonos“, Mildos iš kino juostos „Sodybų tuštėjimo metas“ ir ,žinoma, Janinos legendiniame televizijos seriale „Giminės“. Žiūrovai neretai dar ir dabar sutikę gatvėje ją sutapatina su Janina, užkalbina ne tikruoju, o filmo herojės vardu.
Sėdime jaukioje Klaipėdos dramos teatro kavinukėje prieš pat Kalėdas ir, gurkšnodamos gardžią kavą, ramiai šnekučiuojamės apie gyvenimą ir kūrybą. Atsigręžti ir prisiminti nueitą kelią paskatino ir graži sukaktis. Lapkričio 5 dieną aktorė minėjo 70 metų jubiliejų. Regina Arbačiauskaitė kukliai, be didelių iškilmių ir fanfarų teatre pasitiko savo brandų jubiliejų ir šiuo metu gyvena, kaip pati sako, labai ramų ir gana uždarą šeiminį gyvenimą uostamiestyje. Prisipažįsta, kad viskas, ką ji padarė kine ar teatre yra labai nutolę ir padėta kažkur toli. Todėl nesinori nei prisiminti, nei juolab analizuoti savo vaidmenų. Dabar aktorei atrodo, kad tuomet buvo visai kitu žmogumi. Tačiau žodis po žodžio ir Regina mintimis panyra į prisiminimų verpetą, praverdama duris į prabėgusios vaikystės ir jaunystės laikus.
Aktorė gimė Šiauliuose, keletą metų gyveno Pakruojyje, o vidurinę baigė Senojoje Akmenėje. Vaikystėje nesijautė apsupta šilumos ir meilės, nes tėvas šeimą paliko, kai jai tebuvo metukai. Mama dantų technikė kitos šeimos nesukūrė, daug dirbo, todėl teko dažnai kraustytis iš vienos vietos į kitą. Gyvenimas nuo mažų dienų mokė suklusti ir eiti į save. Nuo šeštos klasės iki vidurinės baigimo Akmenėje praleisti metai buvo vieni gražiausių Reginos gyvenime. Kadangi neturėjo nei brolio nei sesers, mokykloje bendravimo trūkumą siekė kompensuoti aktyvia menine veikla. Stengėsi visur suspėti, visur pabūti. Didelį įspaudą paliko lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Adolfina Montvydaitė, kuri bene pirmoji įžvelgė Reginos talentą, ugdė kaip skaitovę, padėjo suvokti ir pasirinkti meniškai brandžius kūrinius. Iki dabar aktorei viena gražiausių yra Lapės ir Mažojo princo ištrauka iš alegorinės A.Sent Egziuperi pasakos „Mažasis princas“. Iki šiol aktorę jaudina šio dialogo pagrindinė mintis – „prisijaukinti ir būti atsakingam“. Aktorius taip pat turi prisijaukinti dramaturginę medžiagą, temą, kuriamus personažus ar scenos partnerius. Pašnekovė ne kartą pokalbio metu prisipažino, kad nėra labai komunikabili, daugiau intravertė nei ekstravertė, todėl žmonių „prisijaukinimo“ etapas gyvenime jai labai svarbus. Su šia ištrauka respublikiniame skaitovų konkurse Regina laimėjo ir parvežė mokyklai III vietos diplomą. Vokiečių kalbos mokytoja Aleksandra Černienė vadovavo dramos būreliui. Jos statytame mokykliniame spektaklyje „Žmogus po tiltu“ Regina Arbačiauskaitė atliko pirmą savo vaidmenį. Įsiminė ir griežtas, orus bei labai principingas matematikos mokytojas Vladas Rimkevičius. Šiauliuose Regina lankė baleto mokyklą, šoko poroje su dabar garsiu baleto artistu primarijumi Voldemaru Chlebinsku. Vadovė rimtai planavo juos abu siųsti į Vilnių į Čiurlionio menų gimnaziją toliau mokytis baleto. Bet jaunoji balerina griežtai pareiškė, kad šokti nebenori, nes puantai ir taip kojas nutrynė, o ir namai labai traukė. Tačiau atvykusi iš Šiaulių į provincijos mokyklą Akmenėje, norėdama išsiskirti ir/ar pasipuikuoti prieš draugus, karnavalo metu pasipuošė drugelio kostiumu ir skraidyte skraidė po aktų salę. Matematikos mokytojas matyt gerai įsidėmėjo šį epizodą, nes mergaitei neišmokus geometrijos nevengdavo priminti: „Čia tau mergužėle, ne drugeliu skraidyti“.
Vienas skaudžiausių potyrių pradinėse klasėse buvo tragiška bendraklasio mirtis. Kadangi nebuvo iš arti susidūrusi su netektimi, šis tragiškas įvykis labai stipriai emociškai Reginą sukrėtė ir paveikė. Buvo ruduo, žydėjo daug jurginų, visas miestelis dalyvavo iškilmingoje laidotuvių procesijoje, o ant suolo kitą dieną degė atminimo žvakelė… Patirtas šokas buvo toks stiprus, kad po šio įvykio dar ilgai naktimis mirties baimės siaubo pažadinta pašokdavo iš miegų, o margaspalvių jurginų kvapo aktorė neperneša iki šiol. Tokie dalykai giliai įsirėžia atmintin, bet kartu padeda kuriant vaidmenis. Ir jeigu spektaklyje gvildenama mirties tema, tai aktorei labai artima, jautru ir atpažįstama.
Kodėl vidurinėje planuotą istorikės ar filologės karjerą išmainė į aktorės profesiją Regina šiandien nebegali tiksliai įvardinti. Greičiausiai suviliojo žinutė kokiame laikraštyje, kad Vilniuje renkamas aktorių kursas. Be to, netoli nuo Akmenės buvo Panevėžys, kuriame jau kuris laikas plačiai skambėjo ir didelį įspūdį jaunai merginai darė Juozo Miltinio legenda. Į tuometinę Valstybinę konservatoriją Regina Arbačiauskaitė stojo gyvenime mačiusi vos kelis spektaklius. Tačiau stojamiesiems egzaminams labai stropiai ruošėsi, perskaitė daug privalomos teatro literatūros. Ypač abiturientę sužavėjo K. Stanislavskio „Etika“. Teatro institucija buvo sudievinta, o aktoriaus profesija iškelta į neregėtas dvasines aukštumas. Tada šventai tikėjo, kad būtent į tokią švarią terpę ir teks baigus studijas ateiti. Vėliau teko skaudžiai nusivilti ir prireikė stiprybės tą nusivylimo teatru jausmą atlaikyti. Beje, ir po šiai dienai aktorė savo darbe stengiasi vadovautis beveik prieš šimtą metų parašytu Stanislavskio teatro kodeksu. Nors buvo didžiulis konkursas stodama į konservatoriją Regina jautėsi labai užtikrintai, padėjo didelis pasitikėjimas savo jėgomis, greičiausiai kylantis iš nežinojimo, gyvenimo nepažinimo. Pokalbio metu apgailestavo, kad dabar to pasitikėjimo jai labai trūksta. Ir paantrina, jog vieni vaikystėje būna uždari ir tik brandžiame amžiuje išsilaisvina, o jai atsitiko viskas atvirkščiai. Jaunystėje jautėsi labai tvirta, atspari ydoms, gyvenimo ir profesiniams išbandymams. Vėliau už šį pasitikėjimą teko susimokėti ilgomis kūrybinėmis pauzėmis, duobėmis.
Kursą rinko tuometinio Akademinio dramos teatro vyriausiasis režisierius Henrikas Vancevičius. Kursas buvo stiprus ir draugiškas. Kartu su Regina Arbačiauskaite studijavo Vytautas Rumšas, Sigitas Račkys, Vytautas Grigolis, Vytautas Kernagis ir kt.. Jų kursas buvo ruošiamas tikslingai, siekiant atjauninti tuometinį Akademinį dramos teatrą. Ir iš tiesų, didžioji dalis net dvylika žmonių po studijų baigimo nuėjo ten dirbti. Jaunutei, ką tik studijas Maskvoje baigusiai režisierei Algei Savickaitei tai buvo pirmas kursas. Išbandymų ir iššūkių netrūko, nes režisierius Henrikas Vancevičius dėl didelio krūvio teatre paskaitose pasirodydavo retai. Regina studijų metu labiausiai nemėgo etiudų. Nors vėliau suvokė, kad tai teatro pagrindas. Galbūt pedagogai neįtikino, kokia etiudų nauda, nes dauguma būsimųjų aktorių nuo pirmo kurso laukė ištraukų iš rimtos dramaturgijos. Tik daug vėliau suprato, kad pirmiausia turi pažinti save, pajungus vaizduotę pažadinti ėjimą savęs link. O tik paskui, atsispiriant nuo savo asmeninės patirties, pradėti kurti personažą. Juk daugelis režisierių pradeda kurti spektaklius būtent nuo etiudų. Atvykusi į Klaipėdą žavėjosi šviesios atminties aktorės Valentinos Leonavičiūtės talentu ir drąsa kurti vaidmenį čia ir dabar praktiškai iš nieko. Kolegė sakydavo: „O tu nieko negalvok, tiesiog eik į sceną ir kažką daryk“. Reginai tos laisvės ir drąsos scenoje trūko, buvo nesuprantama, kaip galima kurti vaidmenį iš nieko.
Trečiame kurse pirmas didelis ir pagrindinis Luizės vaidmuo klasikinėje F. Šilerio dramoje „Klasta ir meilė“. Tuo metu pasipylė pasiūlymai kaip iš gausybės rago. Nors buvo didžiulis krūvis ir teatre ir kine, tačiau aktorė visur suspėdavo. Į klausimą ar turi kokią ypatingą vaidmens kūrimo paslaptį aktorė atsakė, kad kuria vaidmenį pasitikėdama savo intuicija. Pirmoji Reginos vaidybos meno dėstytoja Algė Savickaitė viename straipsnyje pavadino savo buvusią studentę „intuicijos ir įkvėpimo aktore“. O aktorė visada prisimena savo dėstytojos žodžius: „Gali nesuvaidinti labai gerai, bet suvaidinti teisingai – privalai“. Dažniausiai nuojauta aktorei pakužda, kokia turėtų būti vaidmens jausminė partitūra. Tada skaito daug literatūros apie autorių, epochą, kūrinį ir pan. Kartais ši informacija net ima trukdyti, bet tokia jau mokykla buvo. Dabar visai kiti tempai. Perskaito pjesę ir iš karto į sceną, nelabai į tą medžiagą įsigilinę. Aktorei svarbiausia, kad vaidmuo „užkabintų“. Pjesėje ieško bent vienos vietelės, nuo kurios galėtų judėti toliau kuriamo vaidmens link. Jeigu neranda, kas paliečia vidų, toliau žengti sunku, visas kūnas lieka sukaustytas: „Reikia pastangų save įtikinti, bandant kurti per jėgą. Teatras – akimirkos menas, todėl kiekvieną kartą išėjus į sceną tarsi vis naują žmogų tame pačiame vaidmenyje atrandi. Kita diena, kitos tavo emocijos, kiti gyvenimo niuansai. Jeigu tavo kita energija, tai ir vaidmens kita energija. Dažnai daug imi ir daug gauni iš partnerio“. Prisipažįsta, kad nėra ilgų distancijų / maratono bėgikė, gal greičiau trumpų. Todėl kino meno kalba, išgarsinusi aktorę, yra labai artima ir suprantama. Kine režisieriai paprastai vieną dieną koncentruojasi ir šlifuoja vieną nedidelį epizodą. Aktorei patinka įsijausti į tokį nedidelį gabaliuką ir jį maksimaliai atskleisti. Išlikusiose negausiose teatro kritikų recenzijose aktorės vaidyba apibūdinama dažniausiai teigiamais epitetais. Apie vieną pirmųjų vaidmenų tik pradėjus dirbti Akademiniame dramos teatre M. Sluckio pjesėje „Ar tavo šuo nepasiutęs?“ (rež. I. Bučienė) teatrologė Audronė Girdzijauskaitė rašė: „Bene labiausiai spektaklyje pavyko Bružio dukters Jolantos (akt. R. Arbačiauskaitė) paveikslas. „<...> Aktorė vaidinanti Jolantą nuo vaikiško betarpiškumo laipsniškai veda savo heroję prie dramatiškų išgyvenimų“ (Teatras, 1973). Apie vaidmenį V. Šekspyro komedijoje „Vinzdoro šmaikštuolės“(rež. H. Vancevičius) rašoma: „<...> šauniosios suokalbininkės misis Pedž (akt. I. Leonavičiūtė ) ir misis Ford (akt. R. Arbačiauskaitė) <...> sugebėjo atskleisti gyvų „šmaikštuolių“ protą, pašėlusį linksmumą ir tikrai renesansišką temperamentą“ (A. Marcinkevičius. Atgiję klasikos puslapiai // Švyturys 1978-13, p. 27). Recenzentui antrina Saulius Macaitis teigdamas, kad aktorių duetas „ne tik prikausto žiūrovų dėmesį, bet ir sukelia simpatijas savo gaivališkumu, vidiniu atsipalaidavimu, būdingu renesanso laikų moterims. Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje Y. Mishimos „Markizė de Sad“ Arbačiauskaitė, pasak teatro kritiko Egmonto Jansono, suvaidino kartu su partnerėmis (E. Mikulionyte, A. Janušauskaite, D. Michelevičiūte, J. Viliūnaite) personažą simbolį-funkciją, kurį įvardija vienu žodžiu „religija‘“. Kritikas recenzijoje rašė: „<...> ,„aktorės, žinoma, labai stropiai vykdo režisieriaus nurodymus, užduotis, juda ir kalba jo nurodytu ritmu, tempu, intonacijomis (dažnai taip mechaniškai, kad praranda savo monologų minties siūlą, ima šokinėti per žodžių srautą, tarsi akmenukais per sraunų upelį)“. (E. Jansonas. (Auto)biografija: vaidinimas // Respublika, 1992, kovo 19 d.). Aktorė su meile ir dėkingumu prisimena kūrybinį bendradarbiavimą su jaunu režisieriumi Olegu Kesminu. Akademinio teatro mažojoje scenoje jis pirmasis Lietuvoje pastatė T. Viljamso pjesę „Kartą praėjusią vasarą“. Šiame spektaklyje Regina Arbačiauskaitė suvaidino, pasak recenzento G. Butkaus, vieną geriausių charakterinių vaidmenų Misis Vineibl: „<...>Artistė saikingai ir įtaigiai modeliuoja savo personažą ir, stebėdamas jos išgyvenimus, tikrai regi sužeistos sielos gyvenimą. Tai profesinis aktorės meistriškumas, kuris panaikina konkretaus laiko, vietos ir aplinkybių ribas. Lieka meninė sugestija, kuri ne paprasčiausiu būdu išnaudojama, o yra sąmoningai sukurta“. (G. Butkus. Istorija iš stiklinės dėžės / / Diena, 1995, sausio 3 d. Nr. 1(130)).
Aktorė prisipažino, kad iš televizijoje sukurtų vaidmenų vienas brangiausių yra Marcė pagal Žemaitės apysaką sukurtame TV spektaklyje „Petras Kurmelis“. Kai šio spektaklio režisierius ir kurso draugas Juozas Sabolius pasiūlė šį vaidmenį Reginai, ji labai nustebo: „Kodėl, aš?“. Tačiau po premjeros kai kas kalbėjo, kad šis spektaklis ne apie Petrą Kurmelį, bet apie Marcę. Regina Arbačiauskaitė pokalbio metu prisiminė, kad sutiko su kurso draugo pasiūlymu, nes vaidmuo užkabino. Norėjosi Marcę atskleisti netradiciškai. Turbūt tuo metu susidėjo ir daugiau aplinkybių, o gal ir realiame gyvenime buvo kažkoks panašus periodas. Užvaldė jausmas, kad reikia į šį vaidmenį pažiūrėti kitu kampu, ieškoti ne tik tamsių, bet ir šviesių personažo spalvų bei priežasčių, kodėl Marcė tokia. Jaudino nesusiklostęs moters likimas, galbūt kilęs iš to, kad pati neturėjo darnios šeimos pavyzdžio. Ir po daug metų žiūrėdama šį TV spektaklį aktorei nėra gėda, užvaldo pasitenkinimo gerai atliktu darbu jausmas. Prisimena ir ilgametę kūrybinę partnerystę su šviesios atminties aktoriumi Antanu Šurna. Teko vaidinti kino juostose „Riešutų duona“, „Mažos mūsų nuodėmės“, A. Strindbergo „Tėvas“, „Giminėse“. Kone visuose filmuose jų duetas paženklintas antagonistinių santykių tarp vyro ir moters, o ši tema aktorę visada traukė ir jaudino. Pavyzdžiui, filme „Riešutų duona“ Arbačiauskaitė ir Šurna sukūrė aistringų skandalistų Kaminskų šeimą. Aktoriai nepagailėjo savo personažams sutirštintų spalvų, grotesko, kurie suteikė filmui daug komizmo. O spektaklyje „Tėvas“ aktoriai taip pat kartu su pjesės herojais analizuoja sudėtingus vyro ir moters tarpusavio ryšius ir prieštaravimus, įtaigiai narplioja giliausių jausmų gamą. Neturėjo savo svajonių vaidmens, bet visada traukė fatališkos, nevaržomų aistrų ir gilų emocijų turinčios moterys. Tačiau, po trumpos pauzės prasitaria pašnekovė, Antigonių, Medėjų ir kitų stiprių moterų laikas jau negrįžtamai praėjo.
Teatre Arbačiauskaitė dirbo su daugeliu režisierių: H. Vancevičiumi, I. Bučiene, J. Vaitkumi, P. Gaidžiu, G. Padegimu, G. Varnu, A. Vizgirda ir kt. Apgailestauja, kad su Eimuntu Nekrošiumi keliai prasilenkė. Todėl pasigirti, kad turėjo savo režisierių aktorė negali, nes su visais dirbo gana epizodiškai. Net ir kurso vadovas Vancevičius, vertinęs ir mylėjęs savo gabią studentę, ne itin lepino vaidmenimis. Galvoja, kad gal ir pati kažkiek kalta, nes niekada nemokėjo kovoti, savęs pasiūlyti, deramai pristatyti.
Šiltai prisiminė kūrybinį bendradarbiavimą su režisieriumi Rimu Tuminu, kai jis tik pradėjo dirbti Akademiniame dramos teatre. Jaunas režisierius įnešė į repeticijas tikros bendrystės, žmogaus dvasios ieškojimų, ansambliškumo atmosferą. Būtent tokios šiltos ir jaukios darbinės atmosferos Regina Arbačiauskaitė vėliau teatre labai pasigesdavo.
Daugelį nustebino, kai Reginos Arbačiauskaitės šeima daugiau nei prieš dvidešimt penkerius metus pasiryžo kardinaliems pokyčiams ir, po daugelio metų praleistų Vilniuje, persikėlė gyventi į Klaipėdą. Išvyko paskui savo vyrą, nes puikiai suvokė, jog viskas ką darė Akademiniame dramos teatre jau buvo išsemta, atsibodo nieko neveikti, o ir pat teatras merdėjo, tad neturėjo ką prarasti. Tuometinis Klaipėdos dramos teatro direktorius Romas Pletkauskas pakvietė ir laukė aktorės išskėstomis rankomis, tačiau vyriausiasis režisierius Povilas Gaidys iš pradžių į atvykėlę iš sostinės žiūrėjo atsargiai. Prireikė laiko, kol Regina įsiliejo į uostamiesčio teatro kolektyvą. Aktorė svarsto, kad greičiausiai „koją pakišo“ jos žinomumas. Klaipėdos dramos teatro žmonės daug metų gyveno tampriai vienas su kitu susiję, tarsi viena darni šeima, o ir pačią trupę sudarė daugiausiai režisieriaus Gaidžio parengti mokiniai. Tuomet režisierius teisinosi, jog nėra vaidmens verto Arbačiauskaitės talento. Tik gerokai vėliau Regina susitaikė su esama situacija ir suprato, kad iš tiesų į teatrą reikia ateiti su vaidmeniu, o ne užimti etatą, kaip kokiame fabrike. Pirmasis vaidmuo „B“ Klaipėdoje buvo režisierės iš Šiaulių Reginos Steponavičiūtės spektaklyje E. Albee „Tos aukštosios moterys“. Vėliau sėkmingai kūrė vaidmenis ir šviesios atminties P. Gaidžio, G. Padegimo, G. Varno ir kitų režisierių spektakliuose: ponia Didro (E-E. Schmitt „Paleistuvis“), Ponia Pomerė (E-E. Schmitt „Jausmų tektonika“), Lizu (B. Brechto „Ponas Puntila ir jo tarnas Matis“, Pamišėlė (T. Wilder „Naktinio traukinio vagonas „Hajavata“, rež. G. Padegimas) ir kt. Vienas įsimintiniausių ir brangiausių vaidmenų – Jekaterina spektaklyje P. Gladilino „Iš miglos išniro angelas“, kurį režisavo Rimutis Rimeikis. Pasak aktorės, jai labai artimos šeimos, artimųjų žmonių rato temos ir problemos.
Klaipėdoje aktorė neišvengė kūrybinių duobių ir ilgų prastovų. Deginantį kūrybinį alkį malšino, stačia galva pasinerdama į įvairias veiklas. Dirbo pedagoginį darbą su studentais, mokė jaunimą vaidybos paslapčių vaikų ir jaunimo teatre „Aušra“, sukūrė keletą įdomių vaidmenų nevalstybiniuose kameriniuose teatruose. Po ilgokos kūrybinės pauzės kartu su aktoriumi Kęstučiu Macijausku savarankiškai pastatė komediją D. Fo ir F. Rame „Laisvoji pora“ ir sėkmingai gastroliavo po įvairius Lietuvos miestus ir miestelius. Noras kurti ir save realizuoti kaip aktorę atvedė Arbačiauskaitę pas uostamiesčio „Pilies“ teatro režisierių Alvydą Vizgirdą. Šiame teatre aktorė kartu su kolege Nijole Sabulyte vaidino spektaklyje „MarLenė“, kuriame pasakojama istorija apie tariamą aktorės Marlene Dietrich ir režisierės Leni Riefenstahl susitikimą senatvėje. Regina Arbačiauskaitė, kurdama šį vaidmenį, prisilietė prie nepaprastai spalvingos ir garsios vokiečių kino aktorės, režisierės, operatorės ir fotomenininkės Leni Riefenstahl gyvenimo ir kūrybos. Tiesa, iš pradžių įsijausti į vaidmenį abiems aktorėms trukdė užgriuvusi atsakomybės našta ir perskaitytos informacijos bei biografinių faktų gausa, apipinta įvairiausiais gandais ir mitais. Reginą Arbačiauskaitę visada viliojo galimybė prisiliesti prie garsių istorinių asmenybių. Gal iš to ilgesio ir gimė Barbora Radvilaitė ar karalienė Morta.
Aktorė dėkinga likimui, kad gyvenimo kelyje sutiko savo vyrą habilituotą ekonomikos mokslų daktarą, rašytoją Roką Flicką, su kuriuo, būdama jau susiformavusi ir brandi (kaip pati sako) dvidešimt aštuonerių metų mergina, sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus ir dukters bei darnoje pragyveno jau daugiau kaip keturiasdešimt metų. Meniškos prigimties vyras Rokas, matydamas žmonos nesusitaikymą su ilgomis pauzėmis darbe ir nuolatines profesinio potencialo realizavimo galimybių paieškas, parašė draminius monologus, skirtus Lietuvos istorinėms moterų asmenybėms. Aktorė prisimena, kad mintis sukurti monologus kilo namuose bediskutuojant su vyru apie Lietuvos praeitį, ypač apie mūsų tautos žymias moteris ir jų vaidmenį valstybės gyvenime. Taip bediskutuojant vyrui ir gimė sumanymas parašyti istorinę tiesą apie karalienę Mortą, kunigaikštienę Oną (Vytautienę) ir Kudirkos mylimąją Valeriją. Apie tris iškilias moteris-asmenybes, kurios stovėjo greta savo didžiavyrių sunkiausiais tautos istorijos periodais ir neabejotinai darė jiems vienokią ar kitokią įtaką. Spektaklis „Karalienė Morta“ (rež. A. Armonas) buvo pastatytas ir gerai žiūrovų priimtas Kelmės mažajame teatre. Premjera įvyko 2010 metų liepos 6-ąją, Mindaugo karūnavimo dieną drauge su Kelmės mažojo teatro aktoriais vaidinant netradicinėje aplinkoje, prie senojo dvaro ąžuolo.
Paskutinis Arbačiauskaitės vaidmuo teatre – Močiutė spektaklyje „Sniego karalienė“ pagal H. K. Anderseną. Prieš pat Kalėdas Klaipėdos dramos teatre pasirodžiusią premjerą režisavo Paulius Tamolė, o daugybę kartų įvairiuose teatruose ir kine inscenizuotą pasaką scenai adaptavo jauna dramaturgė Virginija Rimkaitė. Aktorė juokiasi, kad jaunystėje buvo žavių merginų, moterų, žmonų, o dabar, kartu su branda atėjo mamų ir močiučių gyvenimo ir sceninis laikas.
Taip ir teka žymios aktorės Reginos Arbačiauskaitės-Flick dienos ramiame šeimos užutekyje, mieste prie jūros. Geriausiai ir saugiausiai šiandien jaučiasi šeimoje, apsupta vyro, vaikų ir anūkų dėmesio bei meilės. Kartais mintyse gyvena buvusių vaidmenų monologais ir ilgisi klasikinės dramaturgijos, kur gilinamasi į sudėtingą žmogaus vidinį pasaulį. O šiuolaikiniame teatre pasigenda šviesos ir vilties, norėtų išvysti daugiau spektaklių, kuriuose dominuoja gili mintis ir turinys, o ne vien nuoga forma ar gatvės žargonas.

Projektą remia Lietuvos Kultūros Taryba