photo_6_29723133

I. Garasimavičiūtė „Scena – mano gyvenimo simbolis“

Autorė: Daiva Šabasevičienė/ www.teatras.lt

 

Vakar, lapkričio 20 dieną, mirė garsi Lietuvos teatro ir kino aktorė Irena Garasimavičiūtė (g. 1928 m. vasario 25 d. Kaune). 1949 metais ji baigė Kauno dramos teatro vaidybos studiją, 1948–1954 metais vaidino Kauno dramos teatre, 1954–1991 – Lietuvos valstybiniame akademiniame (dabar – nacionaliniame) dramos teatre. 1991–1993, paskutiniaisiais teatro karjeros metais, garsi aktorė vaidino Vilniaus mažajame teatre. Ryškaus charakterio, išraiškingos plastikos artistė sukūrė puikių vaidmenų Romualdo Juknevičiaus, Vytauto Čibiro, Jono Jurašo, Rimo Tumino ir kitų režisierių spektakliuose, filmuose, sukurtuose įvairiose kino studijose bei Lietuvos televizijoje.

Savo tikruoju mokytoju vadinto Romualdo Juknevičiaus spektakliuose Irena Garasimavičiūtė suvaidino Betsę (Levo Tolstojaus „Švietimo vaisiai“, 1955), Čigolelą (Eduardo De Filippo „Melo ilgos kojos“, 1958), Kerolą (Tennessee Williamso „Orfėjas nusileidžia į pragarą“, 1962). Į lietuvių teatro istoriją įrašytos jos sukurtos herojės Klera (Friedricho Dürenmatto „Damos vizitas“, rež. Vytautas Čibiras, 1966), Helia (Leonido Zorino „Varšuvos melodija“, rež. Jonas Jurašas, 1967), Aldonsa Dulsinėja (Dale‘o Wassermano, Joe Dariono ir Mitcho Leigh miuziklas „Žmogus iš La Mančos“, rež. Algirdas Lapėnas, 1970), Žana Korabliova (Aleksandro Galino „Ir vėlei tenai, kur marios šviesų (Žana)“, rež. Rimas Tuminas, 1986), Šarlota (Antono Čechovo „Vyšnių sodas“, rež. 1990).

Buvusi teatro primadona pastaraisiais metais principingai vengė viešumo ir teatro.  Bet turtingą ir intensyvią Irenos Garasimavičiūtės kūrybinę biografiją mena ne tik ilgas jos vaidmenų sąrašas, bet ir mintys, kurias 2002 metais užrašė Ingrida Daunoravičiūtė. Jose – subjektyvus, bet autentiškai išgyventas žvilgsnis į jau istorija tapusį Lietuvos teatro laikotarpį.

Išėjimas iš teatro visiems visada yra be galo skausmingas. Kiti žmonės, dirbę kitokioje profesijoje, gali kažką kita veikti, o aktorius – negali. Jam lieka pojūtis, jog nebeliko gyvenimo, ir viskas. Ir dėl to yra labai sunku. Porą metų aš i vis negalėjau į teatrą eiti. Ir dabar neinu. Gal kad mano išėjimas buvo kitoks. Manęs paprašė išeiti. Aš pasakiau: „Gerai“. Niekada gyvenime nesakiau: „Blogai“. Ir išėjau. Ir tas išėjimas man buvo sunkus. Mano paskutinis spektaklis – „Vyšnių sodas”, kur , vaidinau Šarlotę. Po spektaklio visi susirinko į kavinukę, pasėdėjau kamputy ir išėjau – be jokių palydų, be jokių „ačiū“, be gėlytės, be nieko. Ir viskas iš karto nutrūko. O kaip galėjo būti kitaip? Aš nebegalėjau eiti į teatrą: jeigu tik tiek tereikalingas žmogus, tai kam eiti? Ir nebeinu. Bet tai yra mano asmeniška problema. Teatrui nuo to nei šiltai nei šalta. Nuosėdos liko. Kaip tik tą dieną buvo mano gimtadienis. Gera dovanėlė… Bet mano teatras yra su manimi, jis man liko brangus. Tik dabartinis teatras labai pasikeitęs. To, kas dabar darosi, nenoriu matyti. Skaudu ir dėl aktorių, ir dėl lankstymosi. Visa tai man nepriimtina.

O savo gyvenimą, savo teatrą aš išsėmiau. Ko dar senatvėje norėti, kodėl mane turėtų gerbti? Prisimena mane eiliniai žmonės, su teatru nieko bendro neturintys paprasti žiūrovai

Buvo labai įdomu dirbti su Jurašu, kurį labai mėgau. Dabar jis nebe tas. Tai buvo vaikinas, kuris degė – akys, širdis, viskas… Jis pas mus statė pirmąjį savo spektaklį „Varšuvos melodijos“. Jis mane pasikvietė. Pjesė dviems. Paklausė, ką norėčiau imti į partnerius? Aš pasiūliau Roseną. Juntu, kadangi dviese teks dirbti, jis niekada nepasimes: aš pakeičiu intonaciją, keičiu potekstę, jis į ją tiksliai atsako. O Jurašas: „Suprantu, bet jis juk nedidukas, gal Tomkų?” Na tai kas, mes lygūs, o Tomkus mano dūšiai svetimas. Kaip ir Adomaitis. Jį labai gerbiu, mes vaidinome „Fudzijamoje…“

Lietuviai – tarp Stanislavskio ir Vakarų. Ir tas „tarp“ turbūt yra pats įdomiausias. Nes mes žinome rusų stilių, bet mums jisai svetimas, mes negalim taip deklamuot, kaip jie, o juk tai irgi Stanislavskis. Jie tuo užaugę. Mes irgi jį priėmę, bet lietuviškai, transformuojame savaip, bet visiškai kitaip, nei Vakaruose. Ir tikrai Lietuvoje teatro menas yra labai aukšto lygio.

Jei yra diktatas, aš išpildysiu tą diktatą, bet nebus malonumo nei man, nei režisieriui, nei kritikui, nei žiūrovui. Tuminas turi tokią gerą savybę – neslopinti aktoriaus, o jam duoti. Bet jis turi ir tokio neapibrėžtumo: jis šneka, šneka, pamažėle, labai ilgai ir tyliai, kol tau galvoje pradeda zirzt, ir kai išeini į sceną, nežinai ką daryti. Reikia įsitempus jo klausyti ir suvokti, ko jis nori.

Gal ir galima teigti, kad vaidinti išmokyti negalima, galima tik patobulinti, ką turi. O režisieriaus vaidmuo yra didžiulis darant pirmą postūmį! Daro didžiulę klaidą tie režisieriai, kurie nori, kad artistas pakartotų tai, ką jis liepia.

Susitikimas su Romualdu Juknevičiumi buvo ir liko nuostabiausias ir brangiausias. Išliko pojūtis, kad jo spektakliuose junti žmogų. Tai buvo aukšto lygio partneriavimas. O „gitisiečiai“ Kaune jo nepriėmė.

Būdavo be galo sunkus darbas prie stalo. Kiekvieną situaciją po gabaliuką išsinagrinėdavome, ir taip, kad jis neprimeta, o vis klausia: „Kaip pati manai?“ Ir tu raitaisi kaip sliekas ant kabliuko, o jis vėl klausia… O paskui scenoje jis jau suvedinėja, ateina ir jau žino. Namie, kaip pasakodavo Ona Knapkytė, jis planais subraižydavo mizanscenas.

Dar nuostabi Juknevičiaus savybė – jam nebuvo mylimų ar nemylimų aktorių. Jam tokio reikia, jis tokį ima, ir dirba su visais nuoširdžiai. Tu gali su juo naktį gert, bet pabandyk neateiti į repeticiją. Jis ateina su kaklaraiščiu, batai nublizginti, viskas – dirbam. Tokių režisierių maža.

Į spektaklio „Varšuvos melodija“ premjerą atvažiavo pats pjesės autorius Zorinas. Mus visus pakvietė susitikti – spektaklio režisierių Jurašą, teatro vyriausiąjį režisierių Henriką Vancevičių ir mus – du personažus. Zorinas buvo nepaprastai sužavėtas, jis pasakė: „Jūs suvaidinote daugiau, nei aš parašiau, atvėrėt kitokius horizontus, aš kitaip rašiau“. O Vancevičius į tai: „Pas mane tu tokių vaidmenų nevaidinsi“. Ir nevaidinau. Dešimtmetį brandžiausių metų pas jį nevaidinau.

Kiekvienas vaidmuo savaip brangus, visi savaip dūšioj atliepia. Nieko negalėčiau pakeisti. Dabar aš jau nebe ta: tiems vaidmenims reikėjo „anos“  mano mąstysenos, o ne dabartinės. Ir tai teisinga.

Velionė pašarvota Pavilnio bažnyčios šarvojimo salėje (Švarioji g. 3). Šv. Mišios bus aukojamos Pavilnio bažnyčioje lapkričio 22 dieną, 14 valandą, karstas išnešamas 15 val., laidotuvės vyks Karveliškių kapinėse.


'I. Garasimavičiūtė „Scena – mano gyvenimo simbolis“' nėra komentarų

Būk pirmas parašęs komentarą!

Ar norėtumėte pasidalinti savo mintimis?

Jūsų el. paštas nebus publikuojamas.

@2015 Lietuvos Teatro Sąjunga | Visos teises saugomos